Kuo mes įdomūs pasauliui?

Architektas Karlas Eduardas Strandmannas

Latvijoje ir Lietuvoje

 

Janis Zilgalvis

 

Jelgavos mieste nuo senų laikų buvo daug bažnyčių. Vienos jų laikui einant sunyko, buvo nugriautos, kitos pasikeitė ar iš naujo buvo pastatytos. Šiandien miesto simbolis galėtų būti ir Šv. Onos liuteronų bažnyčia, ir Šv. Simono bei Šv. Onos stačiatikių bažnyčia. Tarp išnykusių reikia paminėti sinagogą, Šv. Vienybės bažnyčią ir Taboro Kryžiaus bažnyčią, iš dalies ir Švč. Trejybės bažnyčios dalį, kurios dar iki mūsų dienų išlikęs bokštas uždengtas žemu stikliniu piramidės formos stogu. Šios bažnyčios patalpos dabar naudojamos įvairioms visuomenės reikmėms.

Neatsiejama Jelgavos miesto kultūrinės istorinės aplinkos sudedamoji dalis yra ir Šv. Jurgio katalikų bažnyčia – architekto Karlo Eduardo Strandmanno darbas.

Liepojoje gyvenusio švedų kilmės architekto veikla sakralinės architektūros srityje yra mažai žinoma. Jis gimė 1867 m. gegužės 17 d. Linčiopingo (Lindköping) miestelyje, Vestergetlando provincijoje Švedijoje. Jo tėvas Olavas Strandmannas buvo statybininkas. Baigęs vidurinę mokyklą, K. E. Strandmannas studijavo aukštojoje Technikos mokykloje Stokholme, tačiau nėra patvirtinta, kad jis šią mokyklą baigė[1]. Lietuvių tyrinėtojas K. Jasėnas nurodo[2], kad baigęs mokslus jaunasis architektas praktikavo pas norvegų architektą Andreasą Bugge (1859–1945). A. Bugge baigė Berlyno statybos akademiją, praktikavo Švedijoje ir Norvegijoje. Jis kartu su K. E. Strandmannu dirbo Sundsvale Švedijoje, kur stovi A. Bugge projektuotas miesto tarybos pastatas. 1893 m. K. E. Strandmannas grįžo į Stokholmą. Kaip nurodo minėtasis K. Jasėnas, vėliau K. E. Strandmannas yra dirbęs architektų Gustavo Hermanssono (1864–1931) ir Adolfo Emilio Melanderio (1845–1933) biuruose Stokholme. Kokie buvo šių pirmųjų galimų K. E. Strandmanno praktikos vadovų darbai ir ieškojimai? G. Hermanssono meninėje kūryboje svarbią vietą užima gotikos, mažiau – romanikos formų statyti Dievo namai, pavyzdžiui, Oscarskyrkan Stokholme (1903). Tai yra asimetriškas pastatas su ryškiu aukštu bokštu, kurį užbaigia ištįsusi piramidė smailė. Romanikos formos daugiau dominuoja jo projektuotos Sofijos bažnyčios Stokholme (1902–1906) architektūroje. Minėti ir kiti G. Hermansono sukurti objektai liudija tvirtą įdirbį ir jau išlavintą braižą projektuojant tokius pastatus. Taip pat ir antrojo architekto – A. E. Melanderio meninė kūryba susijusi su romanikos ir gotikos formų kūrybine interpretacija. Tai liudija jo projektuota Torebio (Torreby) dvaro pilis (1887) Švedijoje. Raudonų plytų, asimetriško tūrio pastato architektūroje juntama Viktorijos laikų Anglijoje statytų užmiesčio rezidencijų architektūros įtaka, tačiau neatsisakoma nemažai gotikos formų bei plytų stiliaus elementų. Panašia stilistika kurti ir Skridskoppaviljongen, Kastellholmen Stokholme. Kaip iškilus eklektinės architektūros meistras A. E. Melanderis įsitvirtino perstatęs buvusį ugnies ir gyvybės apsaugos bendrovės Svea pastatą Geteborge (1889); pastatas dabar žinomas kaip Elite Plaza Hotel. Minėtų architektų darbai (nors dalis jų sukurti po to, kai K. E. Strandmannas apsigyveno Liepojoje) liudija šiuose biuruose projektuotų pastatų pobūdį ir stilistikos kryptingumą, artimą ir tolimesnei K. E. Strandmanno meninei kūrybai.

Nors ir nėra dokumentais įrodyta, kurią būtent aukštąją mokyklą K. E. Strandmannas baigė, jo darbai liudija apie solidų architekto išsilavinimą, be to, darbas A. Buggge biure reikalavo aukšto profesionalumo, kuris buvo neįmanomas be reikiamo išsilavinimo[3].

1894 m., būdamas 27 metų amžiaus, K. E. Strandmannas atvyksta į Liepoją, miestą, kuris taps jo gyvenamąja vieta daugeliui dešimčių metų. Šiuo laiku Liepojos ekonominis gyvenimas suklesti. Jos uostas virsta vienu žymiausiu Rusijos imperijoje, vystosi pramonės įmonės, statomi nauji visuomeniniai ir gyvenamieji pastatai. Liepojoje architektui darbo neturėjo trūkti, tačiau savo kūrybinę veiklą jis perkėlė daugiausia už Latvijos – suprojektavo maždaug trisdešimt bažnyčių Lietuvoje. Tai įžymūs neogotikos ir neoromanikos statiniai[4]. Viena iš pirmųjų yra raudonų plytų neogotikinė trijų navų bažnyčia su išplėstu transeptu Palangoje (1897–1907), kuri tuo metu buvo Kuršo gubernijos sudėtyje. Architektas Lietuvoje projektavo ir Plungės (1902–1933), Gruzdžių (1896–1904) bei nemažai kitų  katalikų bažnyčių. Įspūdinga jo suprojektuota dvibokštė trijų navų bažnyčia su fantastišku gotišku interjeru Švėkšnoje (1901–1905), plastiškų gotikos formų turtinga bažnyčia Salantuose (1906–1911), Žiobiškyje (1902–1911), romanikos formų dvibokštė trijų navų bažnyčia su išplėstu transeptu Alantoje, bažnyčios Ramygaloje (1902–1914) ir kt.[5] Pagal analogiją lietuvių architektūros istorijos tyrėjai jo darbams priskiria ir Kelmės (1901–1908), Akmenės (1907–1912), Vilkijos (1900–1908), Jurbarko (1902–1907) bei keletą kitų bažnyčių projektų.

Kas būdinga visoms K. E. Strandmanno statytoms bažnyčioms Lietuvoje? Nesvarbu, ar tai dvibokštės ar vienbokštės, gotikos ar romanikos formų, išplėstos ar paprastesnio plano patalpų struktūros – visoms būdinga tradicinė planavimo kompozicija, drąsus, turtingos plastikos, vieningos stilistikos istorinių formų naudojimas, bet ne kopijavimas. Architektūrinėmis formomis visuomet išreiškiama tikėjimo galia ir dvasinis pakilimas virš kasdieninių rūpesčių bei buities menkumo. Nė viena iš K. E. Strandmano  Lietuvos bažnyčių nėra išoriškai šykšti ar kukli – architektas įpratęs net paprastume surasti pilnakraujį menišką vaizdą ir patraukti dėmesį į praeities meno stilių – romanikos ir gotikos formų interpretavimą ir žavesį.

K. E. Strandmannas Liepojoje dirbo Kuršo inžinierių biure Soerensen & Malm, kuris buvo Zagerių aikštėje 18 (dab. Karlio Zalės aikštė). Šis pastatas iki mūsų dienų neišliko[6].

Lietuvių menotyrininkai nurodo, kad K. E. Strandmannas savo darbuose neretai naudojo konkrečius prototipus, pavyzdžiui, gotikinę Elžbietos bažnyčią Marburge ir tokios pačios stilistikos Šv. Jono bažnyčią Stokholme[7]. Pirmoji iš minėtųjų (1235–1283, XIV a. I p.) yra su dviem smailiais bokštais, pusapskrite apside ir tokio paties tipo transepto viršūnėmis. Tačiau ši bažnyčia galėjo būti tik kaip idėjos šaltinis kai kurioms dvibokštėms katedroms Lietuvoje. Antroji bažnyčia (1884–1890, arch. C. Mölleris yra vienbokštė su išplėsto tūrio erdvine kompozicija. Ji taip pat galėjo būti tik kaip vienas iš daugelio kitų panašių studijuojamų objektų, kad autorius susikurtų savo braižą, pavyzdžiui, Gustavo Adolfo bažnyčia Sundsvalle.

K. E. Strandmanno statytosios bažnyčios yra gana įspūdingos; tam laikotarpiui tipiškas meninis braižas, formų pojūtis įsišaknijęs tradicijose ir istorinių stilių formose. Jelgavos šv. Jurgio ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų garbei skirta katalikų bažnyčia statyta nuo 1904 m. iki 1906 m. Ankstesnė Šv. Marijos katalikų bažnyčia Jelgavoje (1630–?) 1904 m. buvo nugriauta, nes buvo iškilusi grėsmė, kad ji sugrius. Tai didokas mūrinis statinys su kvadratiniu bokštu, kurį užbaigia barokinė smailė. Dievo namų architektūroje buvo įkūnyti pavieniai renesansiniai elementai, pavyzdžiui, langų angos, sunkiasvoriai piliastrai, dalijantys išilginį fasadą, ir kt. Bokšto kampus puošė rustai (įpjovos), o jo fasado aukštutinėje dalyje buvo pritvirtintas laikrodis. Šio pastato vietoje pastatyta nauja bažnyčia, viena iš didžiausių miesto sakralinių statinių. Ji raudonų plytų, vienbokštė, su transeptu ir trimis navomis. Bažnyčios bokšto apatinė dalis originaliai įkomponuota į maldų patalpos erdvę, nors bokštas su ja tik sublokuotas. Tai padaryta, kuriant didokus, palapinės pavidalo stogu dengtus daugiakampius laiptinės išsikišimus abipus bokšto. Taip pat ir J. D. Felsko savo senajai Šv. Gertrūdos bažnyčiai Rygoje buvo numatęs tokius didžiojo bokšto šoninius bokštus, tačiau jie nebuvo realizuoti. Jelgavos katalikų bažnyčios tūrio kompozicijoje dominuoja vertikalumas, fasadai yra atraktyviai padalyti, panaudojant frizų juostas, arkatūras ir angų apvadų dekorą. Bokšto pagrindiniame fasade suformuotas didelis rožės langas. Atskirose vietose, tokiose kaip nišos, bokšto fasadų aukštutinės dalys, pagrindinio įėjimo portalas ir kitur, panaudotas tinkas. Todėl bokštas optiškai tapo ypač lengvas, o sunkiasvorės raudonos plytos tik įrėmino vimpergas ir smailiaarkių langų angų apvadus. Subtilios yra Dievo namų fasadų detalės, pavyzdžiui, pagrindinio įėjimo portalo gotikiniai kapiteliai ir tie patys elementai langų angų arkadose, puošnūs durų vyrių metalo kaliniai, laiptų įrangos frizų smulkiosios detalės po stogo atbrailom ir aikštelėse tarp aukštų ir kt. Virš pagrindinio įėjimo yra reljefas su paveikslu „Paskutinė vakarienė“. Jis ne itin gerai įsikomponuoja smailiojoje arkoje, užpildytoje ažūriniu ornamentu.

Žymusis neogotikos paminklas labai nukentėjo 1944 m., bet vėliau buvo atnaujintas. Parapija ilgai nebuvo pajėgi atnaujinti bokšto smailės, tai atlikta tik 1992 m. Tiesa, bokšto smailės viršūnė pastebimai skiriasi nuo buvusio originalo. Skirtumus galime matyti viename 1930-ųjų metų pabaigos spalvotame diapozityve – dabartinė bokšto viršūnė yra paprastesnės dekoracijos, o jos aukštis šiek tiek mažesnis.

Dievo namų interjeras taip pat yra gotiškų formų, ir, manoma, kad jis yra neblogai išsaugojęs savo pirmykštę, karo nepaliestą išvaizdą. Altoriaus apsidė uždengta žvaigždėtu skliautu, o parapijos patalpų horizontalias medines lubas remia ažūrinės gotikinės santvaros, kurios taip pat atlieka dekoratyvią funkciją. Gotikos elementai – keturlapiai, kolonų kapiteliai, skliautų toninis sprendimas papildo interjero gotišką nuotaiką. Gotiškas yra ir altoriaus retabulas, sudarytas iš trijų dalių, ir sakykla su stogeliu, kurio korpusą puošia arkos, padalytos į dvi dalis ir viršutinėje pusėje papildytos usnies lapų atvaizdais.

Iš minėtų K. E. Strandmanno projektuotų bažnyčių Lietuvoje proporcijų, silueto ir fasadų į Jelgavos bažnyčią panašiausia yra Ramygalos bažnyčia (1902–1914). Maldos patalpų ir bokšto fasaduose matome architekto pamėgtus kontraforsus. Identiška ir abiejų Dievo namų bokštų fasadų kompozicija – virš portalo yra didelis rožės langas, virš jo, aukščiau atbrailos, – smailiaarkių langų virtinė, dekoratyvi frizo juosta ir dvi didokos smailiaarkių langų arkos. Virš jų – virš stogo atbrailos – bokštų smailės papėdes puošia vimperga su apvalia niša centre. Skiriasi tik bokštų kontraforsų viršūnės – Jelgavoje jie baigiasi kaip tik prieš atbrailą, o Ramygalos – perauga į pinaklius. Skirtumai pastebimi taip pat ir abipus bokštų įrengtų laiptinių bokšto pavidalo priestatuose – Lietuvoje nedidelis bokštelis pakyla virš kvadratinio tūrio, o Jelgavoje bokšto pavidalo priestatui suteiktas didesnis savarankiškumas, jis masyvesnis ir didesnis, todėl architektoniškai veiksmingesnis. Pastebimi ir kiti detalių skirtumai, kurie liudija, kad architektas savo darbų tiesiogiai neatkartojo, bet stengėsi, kad kiekvienas būtų kažkuo naujas, arba varijavo esamą, išlikdamas ištikimas architektoniškų kompozicijos principų visumai.

Jelgavos Šv. Jurgio katalikų bažnyčią galima palyginti su Dunavos katalikų bažnyčia (XX a. pr.), kurios projekto autorius nežinomas. Abiejų pastatų patalpų kompozicijos yra daug kuo panašios, nors Dunavos bažnyčia, skirtingai nei Jelgavos, nėra bazilikos tipo. Panašūs yra ir meniniai metodai, taip pat statybinių medžiagų pasirinkimas bei pritaikymo principai. Tačiau Dunavos katalikų Dievo namai yra originalūs jiems būdingu didingumu, patosu ir statybinių formų kalba. Vis dėlto, palyginus abu pastatus Jelgavoje ir Dunavoje, norėtųsi ir paskutinįjį priskirti architektui K. E. Strandmannui. Šią hipotezę liudytų ir K. E. Strandmanno statyta Žiobiškio neogotikos bažnyčia Lietuvoje (1899–1911). Ieškant kitų įtakos įrodymų, netolimi pavyzdžiai yra ir Lenkojoje – Klusy (Suvalkų vaivadija) bažnyčia (1884), o architektonikos menine prasme ypač Karolewo (Olštino vaivadija) bažnyčia (1899). Reikia pridurti, kad XIX a. II p. lenkų architektūros tyrėjams K. E. Strandmanno vardas yra nežinomas.

Architektas K. E. Strandmannas Lietuvoje yra atlikęs ir mažesnių užsakymų. Vienas iš tokių yra Ylakių kapinių koplyčia (1904). Nedidelis vienos nišos pastatas yra gotiškas, prie įėjimo įrengtas nedidelis prieangis, altoriaus gale – kvadratinė apsidė. Architektoniškas sprendimas – panaudoti K. E. Strandmanno mėgstami kontraforsai, rožės langas ir atbrailos arkatūra.

Jelgavoje ir hipotetiškai Dunavoje K. E. Strandmannas eksterjere ir interjere naudojo tik gotikines formas, tuo tarpu kitas jo darbas Lietuvoje – Alantos šv. Jokūbo katalikų bažnyčia (1904–1912) – yra neoromaniškas statinys. Trijų navų Dievo namai yra dviejų masyvių bokštų presbiterija su dviem šoninėmis apsidėmis. Pastatas perdengtas kryžminiais skliautais. Tai atspindi XIX a. II p. ir XX a. pr. architektoniško mąstymo stabilumą. Šito negalima pasakyti apie kitą K. E. Strandmanno darbą – Viškių katalikų bažnyčią. Būtinybė statyti naują bažnyčią šioje vietoje atsirado jau 1907 m. (tada buvo gautas Mogiliavo archivyskupo Peterburgo kurijos leidimas statyti naują mūrinį pastatą). 1908 m. pradėti statybos darbai vaizdingoje vietoje už Viškių miestelio. 1915 m. bažnyčia jau dengta stogu, tačiau svarbiausi vidaus darbai užbaigti tik 1930 m. Vėliau įsigyta būtiniausia įranga ir pastatyta klebonija. 1939 m. į bažnyčią trenkė žaibas, kilusio gaisro metu sudegė jos čerpių stogas bei dalis įrangos. Gaisro metu apniokota bažnyčia suremontuota tik 1970 m. pradžioje. Šiame Latgalos regione vis dar gėrimasi simetriška bazilika su blokuotu bokštu, išplėstu transeptu ir presbiterija su trimis apsidėmis. Prie bokšto šonų prisišlieja pusapvalės iškyšos laiptams. Labai įdomi yra didžiojo bokšto viršutinė dalis – virš keturkampio korpuso patalpinta aštuonkampė galerija su į žibintą panašia viršūne, kurią vainikuoja piramidiška smailė. Bažnyčios kilnų, majestotišką ir monumentalų tūrio išraiškingumą didina tapybiška medžiaga – įtverti granitiniai blokai. Viškių katalikų bažnyčia gerai iliustruoja K. E. Strandmanno individualiojo stiliaus raidą, nes šiame jo darbe dominuoja visiškai naujas statybinių formų ir elementų traktavimas, nors ir tūrio patalpų sąranga yra tradicinė, o bažnyčios fasaduose naudojami romanikos stiliaus elementai: pusapvalės arkos, kontraforsai ir kt., be to, panaudotieji romanikos motyvai gerai pritampa prie šiaurietiškai santūrių XIX a.  ir XX a. slenksčio stilistikos niuansų. Tačiau Dievo namų architektūra iš esmės priskirtina jugendstiliui, o pastatas šalia Dubultų liuteronų bažnyčios Jūrmaloje (1909, arch. V. L. N. Bokslafas) yra žymus ir retas šio stiliaus sakralinio meno paminklas. Tai ypač gerai liudija vienas piešinys, priskiriamas XX a. pr. Prie bokšto visai netradiciškai įrengtos laiptinės, suapvalinančios bokšto keteras. Šio statinio viršutinis aukštas kartu su stogeliu suvokiamas labiau kaip jaukus privataus namo erkeris, bet ne kaip laiptinė. Palyginus minėtą piešinį su pastatyta bažnyčia, reikia daryti išvadą, kad, realizuojant projektą, pakeistos tik kelios atskiros detalės. Pavyzdžiui, dviejomis langų angomis papildytos minėtos laiptinės, bažnyčios statytojams taip pat pasirodė mielas bokšto kampų suapvalinimas, kuris pradėtas nuo pat pamatų, bet ne nuo antrojo aukšto lygio. Bažnyčios fasado detalių ir statybinių formų svarbą kuriant meninį vaizdą papildo medžiaga. Jos tapybiškumą ir vidinę energiją simbolizuojantis grublėtumas akivaizdus ir jugendstilio formoms suteikia savotiško sunkumo ir didybės. Monumentalumo ir ramybės įspūdis sukurtas Dievo namų viduje, panaudojant cilindrinius ir kryžminius skliautus. Dievo namų įranga nėra vientisa. Ji papildyta įvairiais daiktais, nes dalis jų buvo sudegę per gaisrą. Žymiausi įrangos daiktai yra XVII–XVIII a. sandūros medžio raižinių šoninis altorius su paveikslu „Dievo motina“, XIX a. pr. paveikslas „Ecce Homo“, taip pat Peterburgo sidabrakalio Karolio Bojanovskio pagaminti liturginiai indai[8].

Viškių bažnyčia garsi savo architektonika. Ji liudija apie ano laiko statybinių medžiagų paieškas ir rodo architekto brandą bei kūrybinius sprendimus. Bažnyčios architektūroje neostilių formos susilieja su šiaurietiškomis tautinio romantizmo nuotaikomis.

Pritaikydamas jugendstiliaus architektūrą, K. E. Strandmannas dar toliau pažengė projektuodamas Liuterio liuteronų parapijos bažnyčią Liepojoje. 1912 m. mieste buvo net išleistas specialus pašto ženklas, kuriame pavaizduoti planuojami pastatyti Dievo namai. Taip visuomenei buvo sudaryta galimybė susipažinti su naujai statomu pastatu, susidaryti apie jį savo nuomonę ir išsakyti ją viešai, taip pat ir paskelbti spaudoje[9]. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje iki keturių metrų aukščio buvo išmūrytos bažnyčios išorinės sienos. Po karo statybos darbai atnaujinti tik 1924 m., naudojant visiškai naują inžinieriaus Aleksandro Soorenseno (1880–?) sukurtą projektą. Pastatas užbaigtas statyti 1930 m. Dievo namai pašventinti 1934 m. liepos 8 d.; tai liudija ta proga išleisti bažnytinių giesmių lapeliai, kurių tituliniame lape matomas bažnyčios bendras vaizdas. K. E. Strandmannas bažnyčią projektavo šiek tiek eklektiška maniera, o realizuotas akmens, gelžbetonio ir metalo didingas pastatas su 1 700 sėdimom vietom tapo chrestomatiniu architektūros tautinio romantizmo pavyzdžiu[10]. Bažnyčios erdvinė sandara architektoniškai skiriasi nuo Viškių katalikų bažnyčios, tačiau atskiri elementai ir detalės – K. E. Strandmannui būdingas bokšto laiptų išsikišimo būdas su puskonusio stogeliais – panaudotos ir čia.

Daug pastatų (tarp jų vertikalių jugendstiliaus) ne tik Rygoje, bet ir Liepojoje yra pastatyta K. E. Strandmannui vadovaujant[11]. Vienas iš jų – teatras Liepojos Teatro gatvėje 4 (1909, arch. V. Losovas ir M. H. Kīne).

Daugelį kulto pastatų Latvijoje galima priskirti plytų stiliui, kuris liudija naujo pastatų meninio vaizdo paieškas. Viena iš jų yra Liepojos šv. Juozapo katalikų bažnyčia: tai 1894–1900 m. pagal arch. L. Melville[12] ir K. E. Strandmanno projektą perstatyta senoji, dar 1762 m. pašventinta bažnyčia[13]. Prie senojo pastato, kurio bendrąjį tūrį (parapijos patalpa) papildė masyvus kvadratinis bokštas su XVIII a. sakralinei Kuršo architektūrai būdinga stačia palapinės formos smaile, buvo prijungtas šalimas korpusas, vėliau tapęs pagrindiniu bažnyčios pastatu. Anuometinis bažnyčios altoriaus galas virto šonine koplyčia. Į ją galima patekti, nulipus kelis laiptelius žemyn į kairiąją pusę nuo įėjimo, nes pakeistas grindų lygis. Senosios bažnyčios tūrį galima tik nuspėti iš geltonų plytų apvado ir romanikos formų dekoro[14]. Pagrindinio įėjimo pusėje virš portalo stiebiasi du nedideli bokštai. Panašūs dariniai atsirado ir centrinio altoriaus gale. Platus ir puošnus Dievo namų vidus. Kolonos dalija parapijos patalpą į tris dalis. Joje yra keli altoriai, iš kurių centrinis yra subtilus medžio drožėjų darbas. Įėjus į bažnyčią, kairėje ir dešinėje esančios marmuro pokštės prie sienos informuoja apie tuos, kurie Dievo namų statybai lėšų nešykštėjo ir ją perstatė. prie Kairėje pagrindinio altoriaus pusėje esančioje plokštėje lotynų kalba įrašyti ir statybos darbų vykdytojai: „(...) sventia, arte, consilio et labore adiutores fuere: L. Melville architector, E. Strandmann ornamentorum et architecturae consultor, L. Fritsche pictor, R. Seidel, Claussohn, Semmet, Ahny, Gross, Saeger fabri, quibus Deus O. M. praemio remineretum aeterno“. Naujieji asimetriški Dievo namai įsikomponavo į Liepojos miesto XIX a. II p.  užstatymą ir menine prasme neatsiliko nuo likusių miesto bažnyčių. Įėjus į bažnyčią, kyla klausimas – kuo ji skiriasi nuo kitų katalikų bažnyčių?

Kokie gi K. E. Strandmanno, kaip patalpų projektavimo konsultanto, darbo ypatumai verčia kelti tokį klausimą? Krinta į akis tai, kad čia nėra daugeliui katalikų bažnyčių būdingos interjero puošmenų gausos. Tačiau meniniu požiūriu patalpa nėra skurdi. Netgi atvirkščiai – joje daug meno kūrinių, o svarbiausias akcentas tenka sienų ir lubų dekorui, kuris meniniu ir dekoratyviniu požiūriu yra labai turtingas ir stebina motyvų įvairove, įsiliejančia į vieningą stilistinę gamą. Puoštos sienos, kurių dekoras dera prie architektoniškų formų – arkų, atbrailų ir t. t., taip pat ir perdangos, kur, pavyzdžiui, šoninėse navose lubų medinės sijos ir tarpai tarp jų yra prisotinti puošnios ornamentikos. Šitoks svarbiausios  parapijos patalpos interjero sprendimo būdas liudija, kad autorius stengėsi papildyti architektūrą menu, kurdamas ne plasišką puošybą, bet konfesijai mažiau būdingą dekoratyviai sodrią plokštumą (sienos apiforminimą). Ir reikia pasakyti – veiksmingai.

Iš mažiau žinomų K. E. Strandmanno darbų Latvijoje reikia paminėti nerealizuotą medinės Spruogų katalikų bažnyčios projektą (1924)[15]. Spruogų parapija buvo įkurta 1920 m., tačiau tik 1924 m. čia nuspręsta statyti ilgalaikius Dievo namus. Medinės bažnyčios statyba čia buvo pigi – parapijai priklausė didelis eglynas. Pastoriaus J. Miškino sumanymas statyti naują bažnyčios pastatą nebuvo įgyvendintas, nes pastorius mirė. Išliko senoji, vėliau daug kartų remontuota bažnyčia, kuri pagal sumanymą nebuvo ilgalaikė[16].

K. E. Strandmanno bažnyčios daugiausia statytos iki Pirmojo pasaulinio karo. Karo metais prasidėjus suirutei, užsakymų sumažėjo visiems architektams. Po karo ekonominis gyvenimas atsigavo negreitai. Tai paveikė ir sakralinę statybą. 1940 m., prieš pat Sovietinės armijos įžengimą į Latviją, K. E. Strandmannas kartu su savo vokiečių tautybės gyvenimo drauge (Margarethe Rose Luise, g. Fassebender, 1875–1957) paliko Latviją ir grįžo į Švediją. Tokiomis sąlygomis jis paliko šį Baltijos kraštą, kuriam atidavė daug savo gyvenimo dešimtmečių ir kūrybinius sugebėjimus. Po to K. E. Strandmannas su šeima apsistojo netoli Stokholmo – Vermadėje (Värmdö). Architektas mirė 1946 m. balandžio 14 d.

K. E. Strandmanno statytos bažnyčios formuoja žymią sakralinės kultūros paveldo dalį tiek Latvijoje, tiek ir Lietuvoje. Jos vis dar iš esmės lemia kaimo ir miesto istorinę aplinką, suteikdamos jai individualumo, originalumo, ir to laikotarpio meną atspindintį pobūdį. Meniškai įvairialypė, į statybos meno vystymąsi įsipynusi architekto meninė kūryba vėl daugelio tyrinėjama, išsamiau aptariamas ir jo gyvenimas, mažiau žinomi darbai, meninį braižą lėmę faktoriai ir įtakos šaltiniai.

Iš latvių kalbos į lietuvių kalbą vertė Violeta Butkuvienė

_________________

 

1. H. Repetzky. Carl Edvard Strandman – ein schwedischer Architekt in Libau/Liepāja. - Manuskripts Latvijas mākslas akadēmijas Mākslas vēstures institūtā, p. 2.

2 K. Jasėnas. Visuotinė meno istorija, t. 1. - Mintauja, 1923, p. 457.

3 Kaip nurodo H. Repetckis, K. E. Strandmanno vardo nėra ir Stokholmo meno akademijos, Geteborgo Technikos aukštosios mokyklos, taip pat ir užsienio aukštųjų mokyklų, pavyzdžiui, Hanoverio politechnikumo ir Berlyno Technikos aukštosios mokyklos absolventų sąrašuose. Žr. H. Repetzky, minėt. veik., p. 2.

4 K. Misius, R. Šinkūnas. Lietuvos katalikų bažnyčios. - Vilnius, 1993.

5 Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. II-ojo dešimtmečio iki 1918 m. - Vilnius, 2000, p. 250–255.

6 Inžinieriaus Aleksandro Soorenseno projektuotas yra Nicos dvaro pastato perstatymas į mokyklą (1924) ir Liuterio liuteronų parapijos bažnyčia Liepojoje (1924–1930). Po paskutiniuoju projektu yra pasirašęs inžinierius Georgas Malma. Projektas saugomas minėtos bažnyčios parapijos name.

7 Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. II-ojo dešimtmečio iki 1918 m. - Vilnius, 2000, p. 253.

8 R. Kaminska, A. Bistere. Sakrālās arhitektūras un mākslas mantojums Daugavpils rajonā. - Rīga, 2006, p. 131.

9 [Pašto atvirukas]. Liepājas Vēstures un mākslas muzejs. 12128–b.

10 J. Krastiņš. Latvijas republikas būvmāksla. - Rīga, 1992, p. 148, 150.

11 J. Krastiņš, I. Strautmanis, J. Dripe. Latvijas arhitektūra no senatnes līdz mūsdienām. - Rīga, 1998, p 141.

12 Architektas Ludvigas Melville Liepojoje projektavo ir kelis visuomeninius pastatus, pavyzdžiui, Lielā ielā 5. Žr. L. Sāne-Alksne. Ceļvedis Liepājas arhitektūrā. Versija par Liepājas arhitektūras vēsturi līdz 1940. gadam. - Liepāja, 1991, p. 61.; L. Melville (1837 m. Liepoja – 1915 m. Peterburgas) į vietinius laikraščius įdėtuose skelbimuose save pristato kaip architektą, priimantį užsakymus visų rūšių naujiems pastatams ir perstatymams. Gyvenamoji vieta – Mellvilio namas, Jūros g. Architektas buvo miesto dūmos, statybos komisijos, gatvių grindimo, matavimų, nekilnojamojo turto taksacijos ir mokesčių komisijos narys. Už vadovavimą ortodoksų bažnyčios perstatymui jis buvo apdovanotas aukso medaliu.

13 J. Krastiņš, I. Strautmanis, J. Dripe., minėt. veik., p. 64.

14 I. Lancmanis. Liepāja no baroka līdz klasicismam. - Rīga,1983, p. 114.

15 J. Svilāns. Latvijas Romas - katoļu baznīcas un kapelas, I dalis. - Rīga, 1995,

p. 200–201.

16 Meno istorikas O. Sparytis pateikė žinių, kad K. E. Strand-mannas yra ir Klaipėdos pašto skyriaus pastato projekto (XIX a. pab.) autorius.

Kontaktai:

Janis Zilgalvis
Ryga (Latvijos Respublika)

Valstybinė kultūros paminklų apsaugos inspekcija

Architektūros ir mokslo skyrius

Tel. (+371)732 6606

El. p. janis.zilgalvis@inbox.lv

Karl Eduard Strandmann in Latvia and Lithuania

 

Janis Zilgalvis

 

It is impossible to disassociate the cultural/historical environs of Jelgava, Palanga, and many other towns in Samogitia (Žemaitija) from the churches designed by the architect K. E. Strandmann. Strandmann was born in Linkörping, Sweden, and lived in Liepāja (Latvia) for some time.  It is believed that he studied at the Royal Technical Academy in Stockholm and practiced his trade in several local architectural offices. In 1894, he came to Liepāja. Strandmann worked more outside Latvia. He built around thirty churches in Lithuania, well known for their Neo-Gothic and Neo-Romanic styles. His structures are quite impressive. Strandmann’s artistic touch was quite normal during the period and his sense of form appeals to traditional and historical styles. The Jelgava Catholic Church dedicated to St. George and the Mother of God, Virgin Mary’s Assumption into Heaven, was built from 1904–1906. (Earlier, St. Mary’s Catholic Church could be found at the location.) The building became one of the town’s largest religious buildings. This well-known Neo-Gothic structure suffered in 1944 but was later renovated.  Only in 1992, did the steeple regain its former look. Ramygala’s Church (1902–1914) is most similar church in Lithuania to the aforementioned churches due their proportions, their silhouettes, and faēades.

St. George’s Church in Jelgava can be compared to Dunava Catholic Church (in Jēkapils region, Latvia) built in the beginning of the 20th century – a church that is most likely also the work of Strandmann.

Strandmann only used Gothic forms in the interior and exteriors in Jelgava and, hypothetically speaking, in Dunava.  During this time, his work in Lithuania, St. Jacob’s Church (1904–1912) in Atlanta (Lithuania) is a Neo-Romanic structure. It reflects the late 19th-century architectural mindset of stability, which existed even in the 20th century.  This cannot be said about another work of Strandmann – Viškiai Catholic Church (1908–1930).  This structure would instead have to be described as being Jugendstil in manner.  In the church’s architecture, the new styles come together with hints of northern nationalistic, romantic nuances.

From 1894–1900, Liepāja’s old consecrated Catholic Church was reconstructed based on the plans of L. Melville and K. E. Strandmann. The earlier church’s edge of the altar turned into a side chapel.

From the lesser known works of Strandmann in Latvia one needs to mention an unrealized project – the wooden Spruogiai Catholic Church (1924).

Standmann’s churches form a well-known part of religious/cultural legacy in Lithuania – and to a lesser extent in Latvia. They even more so govern the historical environs of villages and towns, giving them individual and original characteristics of the time period.