Kuo mes įdomūs pasauliui?

Saulės (Šiaulių) mūšis

Saulės mūšio diena – Baltų vienybės diena

Zenonas Ivinskis. „Saulės-Šiaulių kautynės“

Saulės mūšio diena – Baltų vienybės diena

 

„Šito mūšio reikšmė yra didžiulė – Lietuva atrėmė pirmą milžinišką kryžiaus žygį ir toliau galėjo egzistuoti kaip valstybė. Šiaulių mūšis, tą pripažįsta patys vokiečiai, yra pasaulinės reikšmės, labai svarbus ir Lietuvos istorijos faktas laisvės kovose.“

Romas Batūra

 

Įvairiuose paskutiniais metais pasirodančiuose leidiniuose apie Saulės (Šiaulių) mūšį, kuris pagal tyrinėjimų duomenis vyko netoli Šiaulių miesto (Mūšos ir Tautinio upių santakoje ties Jauniūnų kaimu (Joniškio r.), dažnai galima rasti vos keletą eilučių. Viename iš tokių tekstų rašoma: „1236 m. rugsėjį kalavijuočiai su kryžininkais nusiaubė dalį Lietuvos ir priešais Šiaulius pasuko atgal. Tačiau Vykinto vadovaujama kariuomenė pastojo jiems kelią pelkėtoje vietoje prie upelio ir rugsėjo 22 d. juos sumušė. Žuvo magistras Folkevinas ir 48 Ordino riteriai.“1

Saulės mūšis, be abejo, nusipelno kur kas didesnio dėmesio. Lietuvoje tai vienas iš svarbiausių XIII–XIV a. vykusių žemaičių ir lietuvių kautynių su Vokiečių ordinu. 1987 m. gruodžio 22 d. Saulės mūšio laukas Jauniūnų kaime įrašytas į Respublikos istorijos paminklų sąrašą. 1995 m. Lietuvos kultūros fondo Šiaulių miesto skyriaus taryba ir Joniškio rajono bei Šiaulių miesto savivaldybės paskelbė Saulės mūšio įamžinimo idėjos konkursą. 2000 m. Lietuvos ir Latvijos seimų nutarimu rugsėjo 22 d. (Saulės mūšio diena) nuo 2000 m. pažymima kaip Baltų vienybės diena. 2006 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Saulės mūšio vietą įamžinti memorialiniu kompleksu. Tais pačiais metais režisieriui Sauliui Bartkui, scenarijaus autoriui Gintarui Songailai bendradarbiaujant su istorikais Tomu Baranausku, Romu Batūra, Kaziu Almenu, Trakų pilies brolijos „Viduramžių pasiuntiniai“, senovės baltų kovų brolijos „Vilkatlakiai“ nariais, daugeliu kitų pagalbininkų, sukurtas ir Lietuvos televizijos žiūrovams jau parodytas dviejų dalių dokumentinis filmas „Saulės mūšis“.

Kuo konkrečiai šios kautynės ypatingos ir kaip jos pakeitė baltų tautų istoriją, tarpusavio santykius? Apie tai gana išsamiai 1964 m. Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (t. 27, p. 11– 13) rašo iškilus žemaitis istorikas Zenonas Ivinskis. Šį tekstą siūlome ir „Žemaičių žemės“ žurnalo skaitytojams.

 

Saulės-Šiaulių kautynės

 

Zenonas Iviskis

 

„Saulės-Šiaulių kautynės – pirmasis žymus naujai susijungusios Lietuvos laimėjimas prieš kalavijuočius, įvykęs 1236 m. rugsėjo 22 d. tiksliau nenustatomame Šiaulių srities plote. Nuo XIII a. pradžios lietuviai dažnai puldinėdavo Livoniją, kur nusiaubdavo ir valdas čia naujai įsikūrusio Kalavijuočių ordino. Apie tuos lietuvių žygius įdomių žinių yra užrašęs Livonijos pirmasis metraštininkas Henrikas.

 

Kalavijuočių santykiai su lietuviais

 

Jie porą dešimtmečių nekėlė kojos Lietuvon, kol stiprinosi Livonijoje ir ten prieš vietinius (kuršius, žiemgalius ir estus) gyventojus kariavo. Tik vyskupo Albrechto mirties metais (1229 m.) Ordino magistras Volkevinas padarė Lietuvon pirmą žygį, kuriame, be kalavijuočių riterių, dar buvo surinkti estų, latgalių ir lybių būriai. Patraukusi į Nalšėnų sritį, anot Eiliuotosios Livonijos kronikos, Volkevino kariuomenė susitikusi didelę lietuvių jėgą, iš kurios žuvę 2 000, o karo grobio buvę 2 500 arklių. Bet ir čia, kaip ne kartą Eiliuotosios kronikos skaičiai, kurie kartojasi lyg kokios stilistinės ir poetinės formulės, yra perdėti. Tai iš dalies rodo ir ta aplinkybė, jog kalavijuočiai ištisus septynerius metus – iki pat Saulės kautynių – nebekėlė Lietuvon kojos. Tuo tarpu Livonijoje augo kalavijuočių su Rygos miestu ir vyskupu interesų priešingumai, kurių nepajėgė sėkmingai išnarplioti nė popiežiaus legatas Vilhelmas Modenietis. Bet augo ir pavojus iš pietų šono. Kalavijuočiai pastebėjo, jog ten yra atsiradusi stiprėjanti lietuvių jėga, kuri Ordinui vis labiau grasė. O skaičius piligrimų-kryžininkų, kurių pagalba kalavijuočiai Livonijoje buvo įsistiprinę, ėmė mažėti. Mat Vakarų Europos piligrimai galėjo tuos pačius atlaidus laimėti, vykdami kryžiaus karan žymiai arčiau į Prūsų žemę, kur nuo 1231 m. savo sėkmingus užkariavimus buvo pradėjęs Kryžiuočių ordinas. Jau nuo 1231 m. kalavijuočių magistras Volkevinas buvo nesėkmingai ėmęs derėtis su kryžiuočių didžiuoju magistru Hermannu von Salza, tikėdamasis savo riterius prijungti prie kryžiuočių.

 

 

Kalavijuočių žygis į Lietuvą

 

1236 m. rudenį kalavijuočių padėčiai sustiprinti legato Vilhelmo Modeniečio užtarimu, popiežius Grigalius IX 1236 m. vasario 19 d. bule leido skelbti kryžiaus karą prieš pagonis lietuvius visoje šiaurės Vokietijoje, šalia iš Vokietijos atvykusių piligrimų į karą prieš lietuvius kalavijuočiai dar pasitelkė vietinių Livonijos tautų (latgalių, lybių ir estų) būrius. Šaltiniai neužrašė, kuria kryptimi Volkevino kariuomenė žygiavo. Iš Kuršo ar Žiemgalos ji pasiekė šiaurės vakarų Lietuvą, t. y. žemaičius. Jau priešas buvo pasukęs atgal nuo Saulės-Šiaulių (kein Soule sie karten wider), kai jį šv. Maurikijaus dieną (rugsėjo 22-ąją) pasitiko lietuvių kariuomenė. Tiksliai težinoma, kad krito 48 Ordino riteriai ir pats jų magistras Volkevinas. Anot S. Daukanto, „su brūkliu užsiaustas per makaulę sukneito su 48 broštviais (Lietuvos istorija I 249). Popiežiaus Grigaliaus IX bulė minėjo žuvusių 50 riterių (Livl. Urkundenbuch I 191). Tiek pat užrašyta Olivos ir Hermano Vartbergiečio kronikose. Kiti kritusiųjų skaičiai jokiame šaltinyje nepažymėti, nors keliolika XIII a. analų ir kronikų trumpai paminėjo kalavijuočių katastrofą.

Matyt, per pusmetį skelbtasis kryžiaus karas prieš pagonis lietuvius turėjo regimo pasisekimo, nes Eiliuotoji Livonijos kronika sako, jog kryžininkų buvę daug (vil). Vardais yra paminėti du didikai (Haseldorf ir grafas von Dannenberg), kurie nerimę ir nelaukdami didesnės kryžininkų jėgos veržęsi pulti pagonis. Trys D. Naugardo kronikos ir Tverės metraščiai kartoja tą patį, jog vokiečiai atvyko iš užjūrio Rygon su didele jėga (priidoša Nemce v sile velice iz zamorija v Rigu). Eiliuotosios kronikos žodžiais, neklausydami Volkevino atkalbinėjimo, kryžininkai skubėjo į pagonių žemę, nes buvo atvykę joje kariauti. Kalavijuočiai dar pasikvietė talkon rusų, ir D. Naugardo metraščiai mini, jog pskoviečiai atsiuntė pagalbon 200 vyrų. Bet didumo tos visos jungtinės kariuomenės, kurioje kalavijuočių riteriai ėjo lyg karininkų-vadovų pareigas, nustatyti negalima.

Metraštininkams paprastai nerūpėjo kitų kariuomenės likimas. Pirmiausia buvo paduodami kritusiųjų Ordino riterių skaičiai, kad būtų galima jų žuvimo dieną mišiose atsiminti. Popiežiaus bulėje, Olivos ir H. Vartbergiečio kronikose apskritai kalbama apie mirtį – „daugybės piligrimų“.

Kautynių eiga ir vieta jokiame šaltinyje nėra nuosekliai nusakyta, tačiau iš aprašymų matyti, jog mažai kam tepasisekė pabėgti. Pakrikusios kariuomenės likučius dar persekiojo žiemgaliai. Tad, anot D. Naugardo metraščio, tik kas dešimtasis karys tegrįžęs namo. Žymiai vėlesni šaltiniai minėjo perdėtus skaičius. O S. Daukantas (Lietuvos istorija I 249) taip samprotavo: „Tų laikų rasztai gyvai sako, jog deszimtasis vos pargrįžęs isz tos muszos; nuo to gali spręsti, jog maž (daug) 20 000 karvietėje paliko“. Apie pačių lietuvių nuostolius Eiliuotoje kronikoje tepasakyta, jog „riteriai ne vieną čia nudėjo, kol jie liko nugalėti“. Iš kautynių eigos žinomas svarbus epizodas, kad lietuviai vokiečius medžiais (mit boume) pribaigė. Visaip buvo aiškinamas tas žodis. Anksčiau manyta, jog lietuviai kautynių įkarštyje esą rovę jaunus medžius-ąžuoliukus ir jais tvoję priešus. Rodos, arčiau tiesos buvo Maironis, kuris kalbėjo apie brūklius (Liet. Ist. 31906 39). Iš šaltinių žinoma, kad lietuviai tada, šalia įvairių kitų ginklų, vartodavo sunkias medines buožes ar kuokas. Tad tokios kuokos (keyen) galėjo būti naudotos ir Saulės kautynėse. Bet pasitaikydavo, kad pačiu kritiškiausiu momentu sunkiai šarvuoti riteriai laiku spėdavo nušokti nuo žirgų ir susimesti krūvon ratu. Šitaip susigūžę jie pasidarydavo lyg gyva tvirtovė, kuri paprastais ginklais (ietimis, durtuvais) nelengvai buvo įveikiama, juo labiau, kad patys susigūžusieji riteriai dar galėjo gintis. Tada lietuviai panaudodavo stambesnius ilgus pagalius, kuriais smarkiu smūgiu, keliese tokiu rąstuku trenkdami riteriui per jo šarvus, išskirdavo vieną po kito iš rikiuotės. Gal tie „medžiai“ Saulės kautynėse ir reiškia tokius rąstukus (V. Bilkins).

Kautynių vietos klausimas yra sukėlęs taip pat neaiškumų. XIX a. buvo manoma, jog jos yra įvykusios Bauskės apylinkėje, nes ten rastas vietovardis Vec-Saule (vok. Alt-Rahden). Bet visas Eiliuotosios Livonijos kronikos aprašymas vertė reviduoti šitą aiškinimą, nors jam paremti buvo surasta ir archeologinių iškasenų (A. Bielenstein). Naujieji lenkų (St. Zajączkowski), latvių (J. Berzinš) ir pačių lietuvių (S. Sužiedėlis, Z. Ivinskis) tyrinėjimai sutaria, jog Eiliuotosios kronikos „Soule“, kaip ir Vartbergiečio „terra Sauleorum“ ir „Saulia“, reikia tapatinti su Šiauliais. Kalavijuočių žygis bus ėjęs per Kuršą. Jie naikino šiaurės Žemaitiją. Tad natūralu, kad jie grįždami kliudė Šiaulių sritį.

Sekant pagrindiniu šaltiniu (Eiluotąja kronika), „džiaugsmingai sunaikinę šen ir ten“, kalavijuočiai su piligrimais jau buvo ėmę atgal traukti, kai juos prie vieno upelio netikėtai pasitiko pirmas lietuvių būrys. Kryžininkai nepaklausę Volkevino įkalbinėjimų tuojau kautis, nes bijoję tokioje pelkėtoje vietoje „pražudyti savo žirgus“. Metraštininkas išryškino Ordino riterių narsumą, kai piligrimai, kaip bobos, leidęsi nesigindami žudyti (ane wer). Su arkliais ir sunkiais šarvais klampiose vietose buvo sunku kovoti. Šaltiniuose nieko nėra pasakyta, kokį vaidmenį suvaidino pagalbiniai vietinių Livonijos tautų būriai. Tad apie jų pasitraukimą iš kautynių lauko, kaip įvyko su kuršiais ir estais Durbės kautynėse, čia negali būti kalbos. Eiliuotoje Livonijos kronikoje tepasakyta, jog nuo kalavijuočių atkrito žiemgaliai, kurie žudė per jų žemę bėgančius pralaimėtų kautynių likučius.

 

 

Saulės kautynių vadas ir laimėjimo politinė reikšmė

 

Šaltiniuose nėra žinių, kas vadovavo Saulės kautynėms lietuvių pusėje. Iš kitų versmių žinoma, jog apskritai drausmingi ano laiko lietuvių žygiai buvo vadovaujami vieno vado. St. Zajączkowski pagrįstai yra iškėlęs tezę, jog lietuvių kariuomenei Saulės kautynėse vadovavo tada galingiausias žemaičių kunigaikštis Vykintas. Tam teigimui patvirtinti yra netiesioginis įrodymas. Kai 1248 m. prieš Mindaugą buvo organizuojama jo priešų sąjunga, į ją buvo įtrauktas Vykintas, Danielius Romanaitis ir Livonijos ordinas. Jo magistras Danieliui įsakmiai pabrėžė: „Tik dėl tavęs mes darome taiką su Vykintu, nes jis pražudė daug mūsų brolių“ (Polnoje Sobranije Russkich Letopisej 2II 816). Vykintas Saulės kautynėse daugiausia rėmėsi žemaičių jėgomis, bet tada taikoje su Vykintu gyvenąs Mindaugas galėjo jam atsiųsti pagalbos. Šis ankstyvasis lietuvių laimėjimas ilgai buvo XIX a. istorikų ir lietuvių vadovėliuose laikomas didžiausia lietuvių XIII a. pergale prieš vokiečius. Saulės kautynes labiausiai išpopuliarino K. Skirmuntaitės knygos. Iš tiesų Saulės kautynėmis pradėjo lietuviai laimėjimų seriją, nes vien XIII a. Livonijos riteriams lietuviai dar daug kartų kirto smūgius. Pvz., iš 20 Livonijos ordino magistrų XIII a. šeši yra žuvę kovose su lietuviais.

Pergalė Saulės mūšyje stiprino jauną lietuvių valstybę, dar turinčią įvairių vidaus ir užsienio pavojų. Keliolikai metų ji sustabdė Livonijos vokiečių puolimus. Bet šis skaudus smūgis kalavijuočiams pagreitino jau keleri metai besitęsiančias derybas dėl kalavijuočių susijungimo su kryžiuočiais. Jos buvo įvykdytos per 8 mėnesius po Saulės kautynių, nes jau 1237 m. gegužės 12 d. popiežius  patvirtino  abiejų Ordinų susijungimą. XIII a. pab. priėjęs prie Nemuno žiočių ir turėdamas už pusantro šimto kilometro kitas  valdas Livonijoje, Ordinas troško kokiu nors būdu susijungti per Žemaičių žemę. Juk visų Ordino kovų ir derybų su lietuvių kunigaikščiais XIV–XV a. vienas pagrindinių tikslų buvo laimėti vakarų Lietuvos dalį bent iki Dubysos ar Nevėžio.“