R E G I O N Ų    K U L T Ū R I N I Ų    I N I C I A T Y V Ų     C E N T R A S English      
Adresas: Vilniaus g. 22, LT-01119 Vilnius.
Tel./faksas (8~5) 261 9670, mob. tel. 8 687 47550. El. paštas
zemaiciu@gmail.com
          
 
Į pradžią Laiškams Laiškai                 Atsakymai į klausimus                      Paieška                 

Mūsų valstybės

Aktualijos

Lietuvos ir Latvijos vienybė

„Ai māsa, Lietuva!“ (liet. Ai sese, Lietuva!) – dainuojama vienoje populiarioje Pėterio Zirnyčio (Pēteris Zirnītis) dainoje. Gražu, kad latviai ir lietuviai vieni kitus nuo seno vadina sesėmis ar broliais. Tačiau liūdna, kad, nepaisant tokios nuolat deklaruojamos vienybės, kuo toliau, tuo labiau jų bendrystę palaiko tik istoriniai ir kalbiniai ryšiai bei dėkingas geografinis artumas. Kai kas šių tautų brolybės idėją jau vadina tik baltiškos vienybės nostalgija ar niekur nevedančiu gręžiojimusi atgal. Tačiau akivaizdu tai, jog abiejų tautų istorinė ir kultūrinė atmintis per gili, valstybių ir žmonių likimai per daug persipynę, kad viską būtų galima taip greitai bei lengvai pamiršti. Laimei, vis dar atsiranda tų, kurie ryžtasi tęsti šią kultūrinę baltiškąją tradiciją bei plėtoti dvišalį bendravimą ir bendradarbiavimą. Prie to daugiausiai prisideda meno ar kultūros žmonės, politikai, sportininkai ar kiti suinteresuotieji. Tačiau tam, kad kaimyninių šalių žmonių bendrystė būtų išsaugota ir plėtojama, jų pastangų gali ir nepakakti, be to, jos visuomenei mažai matomos, tad visiško kaimynių nutolimo pavojus nuolat išlieka.

Lietuvių ir latvių vienybė anksčiau itin ryškiai atsiskleisdavo ir vis dar atsiskleidžia kritinėmis situacijomis, dažniausiai dėl nepalankių jas lemiančių politinių situacijų ar veiksnių. Nors būta metų, pavyzdžiui, tarpukariu, kai latviai nesulaukdavo lietuvių pagalbos, tačiau „Baltijos kelias“ parodė šių tautų bendrumą ir tarpusavio supratimą. Šiokį tokį lietuvių ir latvių solidarumą vis dar galima pajusti ir dabar. Pavyzdžiui, kai 2012 m. vasario mėnesį Latvijoje vyko referendumas dėl rusų kalbos kaip antrosios valstybinės įteisinimo, nacionalinė Lietuvos žiniasklaida šiam įvykiui skyrė daugiau dėmesio nei įprastai skiriama kaimyninės valstybės aktualijoms. Lietuvoje tvyrojo įtampa laukiant referendumo rezultatų, vyko diskusijos. Referendumas baigėsi latvių naudai. Lietuviai tai sveikino.

Labiausiai lauktinas bendravimas ir bendradarbiavimas, atsiranda veikiant sąmoningai, užbėgant kritinėms ar krizinėms situacijoms už akių.

Itin sveikintinas ir viltingai nuteikiantis dalykas – 2012 m. pradžioje, švenčiant lietuvių ir latvių diplomatinių santykių atkūrimo dvidešimtmetį, pasirodžiusios studijos apie Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvas. Jos autoriai – Lietuvos diplomatas Nerius Germanas ir latvių ambasadorius Albertas Sarkanis (la. Alberts Sarkanis). Šia studija siekta įvertinti latvių ir lietuvių dabartinio ir tolesnio bendradarbiavimo galimybes įvairiose srityse, pateikti siūlymus tam bendradarbiavimui stiprinti. Joje labai tiksliai pastebėta, kad šių studijų sėkmė priklauso ir nuo visuomenės aktyvumo, kurio pastaraisiais metais trūksta. Trūksta ir, atrodytų, tokio paprasto bei natūralaus dalyko kaip lietuvių ir latvių noro bendrauti bei geriau pažinti vieniems kitus. Kita vertus, tai neturėtų labai stebinti, nes oficialios gyvos bendravimo ar informacinės erdvės nėra ir niekada nebuvo.

N. Germanas ir A. Sarkanis savo studijoje įvardijo aštuonis esminius veiksnius, kurie trukdo arba daro įtaką lietuvių ir latvių bendradarbiavimui. Jie yra:

1.      skirtinga istorinė atmintis;
2.      skirtinga religinė konfesinė patirtis;
3.      skirtinga ekonominė ir kultūrinė kaimyninių valstybių ir žmonių įtaka;
4.      skirtinga vidinė nacionalinė sudėtis;
5.      iškraipyto pobūdžio ekonominės veiklos konkurencija;
6.      nevienodo lygio mokesčiai ir akcizai, sukuriantys ekonominius barjerus;
7.      mažai asmeninių ryšių, silpni ir dažnai formalūs šalių politinio, kultūrinio elito, jaunimo ir nevyriausybinių organizacijų ryšiai;
8.      seni ir naujai atsirandantys stereotipai, kartais sukeliantys nepasitikėjimą ir įtarumą.

Kai kurie iš paminėtų veiksnių yra savaiminiai bei ilgalaikiai, todėl jų neįmanoma pakeisti. Be to, Lietuvos bei Latvijos bendradarbiavimui įtaką daro ne tik dvišaliai veiksniai, bet ir bendra Baltijos jūros regioninė, taip pat europinė politika.

N. Germano ir A. Sarkanio studijoje randame naudingų ir konkrečių siūlymų apie bendros informacinės, kultūrinės, švietimo ir mokslo erdvės sukūrimą, pasienio regionų bendradarbiavimo gerinimą. Keletas iš jų paminėtų tikslų yra šie:

  • pasiekti, kad Lietuvos ir Latvijos visuomeninės televizijos būtų matomos abiejose šalyse, spauda plačiau atspindėtų abiejų šalių gyvenimą;
  • plačiau panaudoti šiuolaikines informacines technologijas žinioms apie mūsų valstybes teikti ir ryšiams plėsti;
  • suaktyvinti įvairių žmonių grupių ir organizacijų ryšius, skatinti jaunimo bendradarbiavimą;
  • stiprinti bendradarbiavimą kuriant abiejų valstybių kultūros politiką;
  • veiksmingiau išnaudoti turizmą, kaip geresnio tarpusavio pažinimo šaltinį;
  • geriau panaudoti vidurinių ir profesinių mokyklų galimybes artimiau pažinti tautas, skatinti aukštųjų mokyklų bendradarbiavimą, kita.

Nors ne visi siūlomi tikslai lengvai pasiekiami, tačiau tokia Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvų studija – tvirtas žingsnis į priekį abiejų valstybių ir tautų vienybės link. Jau vien dėl to, jog ji fiksuoja ir išryškina bendradarbiavimo problemas, siūlo jų sprendimus ir veiklos strategijas.

Šiandien itin svarbu tai, kad lietuvių ir latvių bendradarbiavimas tampa vyriausybiniu, valstybiniu mastu svarstomu klausimu. Galima pasidžiaugti, kad jis sulaukia vis daugiau dėmesio. Tai rodo ir 2012 m. vasario mėnesio pabaigoje Vilniaus knygų mugėje vykusi kultūrologo, visuomenės veikėjo Dariaus Kuolio vadovaujama diskusija „Ar baltų laikas jau praeityje?“. Nors diskusijos dalyviai buvo nusiteikę gana skeptiškai, teigė, kad lietuviai ir latviai turi vis mažiau bendrų interesų, nėra bendrų kultūrinių ir tautinių idėjų, tačiau buvo pripažinta, kad jos būtinos, jeigu siekiame dvišalio bendravimo ir bendradarbiavimo. Galima pasidžiaugti ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institute bei Šiaulių universitete vykstančiomis konferencijomis, kuriose svarstomi aktualūs baltiškos, tautinės ir regioninės savimonės klausimai literatūroje ir kultūroje. Dar vienas sveikintinas dalykas – idėja Vilniuje įkurti nacionalinį baltistikos centrą – Baltų akademiją. Jei pavyktų tai padaryti, ji užtikrintų baltistikos tyrimų plėtrą ir sklaidą, o Vilnius ateityje galėtų tapti tarptautiniu baltistikos centru.

Taigi yra prasmingų ir daug žadančių idėjos. Lieka tik laukti ir kiekvienam pagal savo kompetenciją konkrečiais darbais prisidėti prie realizavimo.

Parengė Viktorija Jonkutė

Tekste panaudota Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos informacija, skelbiama adresu http://www.urm.lt/umr/m/m_files/wfiles/file3719.pdf.

           

[Į pradžią] [Laiškai] [Atsakymai į klausimus] [Paieška] [Kalendorius] [Naujienos]  [Naudingos nuorodos]

© Regioninių kultūrinių iniciatyvų centras

Svetainės priežiūra: Multimedijos centras humanitarams Matematikos ir informatikos institute

Tinklalapis atnaujintas 2012.04.08