Lietuvos – Latvijos paribys: Latvijos paribio miesteliai

 

Daugpilis (latviškai – Daugavpils, išvertus lietuviškai – Dauguvos pilis, seniau – Diunaburgas (Düneburg), Dvinskas (1893–1920)

 

Tai Daugpilio rajono centras, venas iš žymiausių, antras pagal dydį Latvijos Respublikos miestas, išsidėstęs Latvijos pietryčiuose, abipus Duguvos upės, 25 km nuo Lietuvos ir 33 km nuo Baltarusijos sienos. Jis yra istoriniame-etnografiniame Latgalos regione. 2003 m. Daugpilyje gyveno 111 700, 2006 m. sausio 1 d. – 108 260 gyventojų. Iš jų 58 414 (53,96 proc.) rusų, 18 725 (17,3 proc.) latvių, 16 126 (14,9 proc. ) lenkų, 1 041 (0,96 proc.) lietuvių,, nemažai baltarusių, ukrainiečių, kitų tautybių
Miestą 1273 m. įkūrė Livonijos ordinas. Jam vieta buvo parinkta anksčiau buvusios lietuviškos Naujinio gyvenvietės vietoje. Ji buvo apie 18 km nuo dabartinio Daugpilio centro. Livonijos ordinas tada čia pastatė Düneburgo pilį. Nuo 1277 šis miestas buvo komtūrijos centras. Iki XIV a. Daugpilis buvo viena iš aštuonių Livonijos ordino valdytojų rezidencijų. Düneburgą yra ne kartą puldinėjusi lietuvių kariuomenė. 1315, 1403, 1418 m. lietuviai buvo užėmę ir sugriovę šią pilį, o 1281–1313 m. ją ir valdė.
1558–1583 m., vykstant Livonijos karui, 1559 m. Vilniaus sutartimi Daugpilis buvo perduotas LDK globai. Livonijos karo metu Daugpilis kaip užstatas buvo atiduotas Lenkijos karaliui Žygimantu Augustui, 1561 m. prijungtas prie Lenkijos. Nuo 1566 m. šis miestas buvo Inflantijos vaivadijos (lenkų Vidžemės arba Pardaugavos hercogystės) centras. 1561–1569 m. priklausė LDK, 1569–1772 – Lietuvos-Lenkijos valstybei. 1577 m. Daugpilį užėmė ir sugriovė Ivano IV vadovaujama rusų kariuomenė. Po to miestas buvo atstatomas, tačiau jau kitoje vietoje –18 km žemiau Dauguvos. Šioje vietoje miestas stovi ir dabar. Miesto statybos pabaigai vadovavo Steponas Batoras. 1582 m. Daugpiliui buvo suteiktos miesto teisės. 1656–1667 m. Daugpilis buvo vadinamas Borisoglebsku.
Nuo 1677 m. Daugpilis buvo Livonijos (Infliantų) vaivadijos ir vyskupijos centras. Po pirmo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1772 m.) Daugpilis atiteko Rusijai, buvo Polocko, vėliau – Vitebsko gubernijos apskrities centras.
1810–1833 m. Daugpilyje buvo pastatyta nauja tvirtovė, kuri turėjo didelės reikšmės karo su Napoleonu metais.
1836 m. Peterburge buvo patvirtintas Daugpilio senamiesčio užstatymo planas ir prasidėjo naujos statybos. Pro miestą buvo nutiestas geležinkelis. Iš čia nuo 1860 m. jau galėjai pasiekti Peterburgą, nuo 1861 m. – Rygą, nuo 1862 m. – Varšuvą, nuo 1866 m. – Orlą, nuo 1873 m. – Šiaulius.
XIX a. pab. – XX a.pr. Daugpilis buvo svarbus Pabaltijo pramonės centras. Čia tuo metu veikė daugiau negu 60 pramonės įmonių, tarp jų savo dydžiu išsiskyrė geležinkelio dirbuvės, odos apdirbimo gamyklos, degtukų ir sagų fabrikai. 1812 m. miesto teritorijoje per Dauguvą buvo pastatytas pirmasis medinis tiltas, o 1853 m. – pirmasis plieno tiltas (tokio tipo tiltas buvo pirmasis ir Baltijos šalyse).
Iki 1893 m. Daugpilis vadinosi Dinaburgu, po to Aleksandro III nurodymu – Dvinsku. Tuo laiku Daugpilyje daugiausia gyveno žydai (jie sudarė 46 proc. visų gyventojų). Daugiau negu ketvirtis (27,5proc.) miesto gyventojų buvo rusai, 16,3 proc. – lenkai. bei kultūros centras. Čia tuo metu buvo 39 mokslo įstaigos, iš jų dvi vidurinės (realinė mokykla ir moterų gimnazija), mieste nuo 1857 m. veikė teatras, buvo 15 gydymo įstaigų, dvi vaistinės. Daugpilį populiarin ir jo prieigose (Mežcieme) grafo Platerio-Zibergo 1883 m. įkurta gydykla „Pogulianka“, apie kurią buvo pastatytas vasarnamių rajonas, kuriame 1915 m. veikė 117 vasarnamių.
1856 m. mieste įkurtas teatras.
Kitame Dauguvos krante – senasis Gryvos miestas. Jis čia stipriai išsiplėtė XIX pab. – XX a. pr. Tuo metu jis priklausė Kuržemės gubernijos Ilūkstės apskričiai.
Pirmojo pasaulinio karo metais dalis Daugpilio miesto pramonės įmonių buvo evakuota, o pačiame mieste buvo įsikūręs rusų armijos 5-asis štabas. Karo metais miestas buvo stipriai sugriautas, gyventojų skaičius mieste sumažėjo keturis kartus. Daugpilis buvo pradėtas atstatyti 1920 m., kai Lietuvos ir Latvijos kariuomenė užėmė miestą, kuriame iki to laiko buvo bolševikų valdžia. Nuo 1920 m. Daugpilis priklauso Latvijai.
Iki Antrojo pasaulinio karo mieste veikė 602 nedidelės pramonės įmonės, vis dėlto nebuvo pasiektas toks pramonės lygis, koks jis buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Antrojo pasaulinio karo metais Daugpilyje veikė belaisvių stovykla „Stalag-340“. Žydų getas karo metais buvo įkurtas Daugpilio tvirtovės teritorijoje.
Antrojo pasaulinio karo metais sugriautas miestas jau pirmaisiais pokario metais sparčiai buvo pradėtas atstatytas. Daug dėmesio skirta pramonės vystymui: pastatytos elektros prietaisų, lokomotyvų remonto ir daugelis kitų įmonių. Čia veikia didžiausia Latvijos chemijos pramonės įmonė – Daugpilio cheminio pluošto gamykla. Mieste gerai išvystytas geležinkelio remontas, elektros instrumentų, dviračių, sintetinio pluošto, audinių, baldų, avalynės, maisto, automobilių, motociklų. Dviračių grandinių, vaikiškų dviračių gamyba, siuvimo, tekstilės (linų), odos, avalynės, statybinių medžiagų, medžio apdirbimo, baldų, maisto (mėsos, pieno, alkoholinių gėrimų), poligrafijos pramonės šakos. Šiandien pagal pramonės išvystymo lygį Daugpilis yra trečias miestas Latvijoje.
Kartu su pramonės plėtra nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos mieste planingai vyko ir naujųjų gyvenamųjų namų statyba, iškilo pati didžiausia gyvenvietė – „Chemikų“. 1946 m. čia pradėjo veikti tramvajus, 1956 m. prie Daugpilio prijungtas iki to laiko buvęs savarankiškas Gryvos miestas, 1989 m. Dauguvos krantus sujungė Vienybės tiltas. Šiame mieste yra svarbus visame Pabaltijyje geležinkelio mazgas. Iš Daugpilio šiandien geležinkelio linijos eina į Maskvą, Panevėžį, Rygą, Sankt Peterburgą, Vilnių.
Daugpilyje veikia universitetas (1952–1993 m. – pedagoginis institutas, 1993–2001 m. pedagoginis universitetas), Rygos technikos universiteto fakultetas. Mieste lankytojų ir tyrinėtojų laukia turtingas Dailės ir kraštotyros muziejus.
Turistų dėmesį labiausiai traukia senoji miesto architektūra. Yra išlikusi 1810–1830 m. statyta bažnyčia, jėzuitų vienuolynas (st. 1746, apgriautas 1944–1952). Iš sakralinių pastatų labiausiai dėmesį traukia 1893 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia (architektas W. Neumannas), stačiatikių Šv. Boriso ir Glebo soboras (1905), katalikų Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo (1905) ir Šv. Petro (1934) bažnyčios.
Daugpilyje nemažai lietuvių (1897 m. – 190, 1930 m. – 256, 1979 m. – 13133, 2000 m. – 1124).. Čia yra šiaurės Vilniaus krašto etninių žemių vienas iš centrų. Iki XIX a. pr. žmonės, gyvenę Daugpilio miesto teritorijos dalyje, esančioje Dauguvos upės kairiajame krante, kalbėjo lietuviškai. Čia yra mokęsi nemažai iškilių lietuvių, tarp jų ir A. Starzdas, J. Tumas-Vaižgantas. Daugpilyje apie 1890–1892 m. vargonininku dirbo lietuvių kompozitorius Č. Sasnauskas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Daugpilyje dirbo nemažai lietuvių, kurie čia atvykdavo iš Rokiškio, Švenčionių, Utenos ir Zarasų apylinkių.
1923–1929 m. Daugpilyje veikė Lietuvos vicekonsulatas, 1929–1940 ir 1994–2003 m. – Lietuvos konsulatas.
1926 m. Daugpilyje buvo įkurta Daugpilio lietuvių draugija, kuri tai metais vienijo apie 100 lietuvių, 10 kitų organizacijų, globojo 5 pradžios mokyklas. 1989 m. mieste atkurta lietuvių draugija „Rasa“, kuri priklauso Latvijos lietuvių bendruomenei, turi savo skyrius Subačiuje (Subatėlėje) ir Alūkstoje.
1994m. Daugpilyje pradėjo veikti lituanistinė mokykla vaikų darželis. Lietuvių kalbos Daugpilio gyventojai gali mokytis mieste veikiančiame lietuvių kalbos fakultatyve.

Rengiant tekstą panaudota informacija, paskelbta „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (t. 4, p. 524–525, Kazimiero Garšvos tekstas)